2012 m. vasario 5 d., sekmadienis

Sniegas, sušiai, sekmadienis...

Sveiki,

Už lango gili žiema. -30 c. Keistas staigus temperatūros krytis, po tris mėnesius užsitęsusio lapkričio. "Kur žiema, kur žiema? Norėjot žiemos? Va prašom!" - mama grįžusi iš darbuko kažką sarkastiškai citavo.


Kai kam tai pasakų metas, tiesiog geltonų plytų kelias. Kitam - šviežia priežastis pasiskųsti. Taip, tai apie mus. Gerai pasakyta: svarbu ne kas vyksta, svarbu kaip tu tai vertini, kaip reaguoji.


Požiūriai požiūriai požiūriai... Du aukščiau esantys atvaizdai iliustruoja, kaip skirtingai galima vertinti už lango esančią žiemą.

Ir tai galioja viskam, statyboms, bet kam. Kurį tai savaitgalį, vėl su draugais keliavome Vilniaus rajono apylinkėmis. Misija vis ta pati - dar du žmonės jau mąsto savo namuką. Tada žmonės ima trankytis apylinkėmis, matyti ir komentuoti kitų žmonių namus, kalbėti kalbėti kalbėti... Visada mielai dalyvauju šiuose turuose ir pasakojusi ką pats patyręs. Suprantu juos, nes kitą vertus kai pats norėjau kuo daugiau sužinoti ir suvokti kas tai per projektas - statydintis namą nelabai turėjau kieno paklausti. Mano aplinkoje žmonės tuo metu dar troško "naujos statybos" butų, o kas statdinosi - tykiai tykiai kažką darė, per daug nesiviešino, užklausti kažką mykė arba išdidžiai aiškino, jog yra vienintelis būdas teisingai statyti namą - taip kaip daro jis, o visi kiti - durniai. Nors maniškis Neverlendas dar neaiškų kada bus baigtas, bet vis vien stengiuosi kalbėtis. Kalbame apie namo statymą? Tai yra apie ką iš tiesų: sienas, stogo konstrukciją? Statybines medžiagas? Gyvenimo būdą name? Sugebėjimą pastatyti "visai gerą namą" už 100 tūkst.? Ekologišką pasyvų namą? Vaikų išmėtytus žaislus kieme ir paliktus nakčiai? Medžio sodinimą? Sniego kasimą? Į sodą užklydusią stirną? Savaitgalį svetainėje griaudėjančią klasikinę muziką? Apie viską... Žiema laikas svajoti, planuoti ir pildyti paraiškas paskolai :D


ForumCinemas Vingis vyksta 11-tasis japonų kino festivalis, toks mini festivaliukas. Vakar skanavome "Legenda apie Narajamą" (1983). Kas kart džiaugiuosi pamatęs kažką tokio kino teatre. Ačiū Vingiuj, kad įsileidžia gurmanišką kiną. Šį rytą ruošdamas kiaušinienę Lazdyniškoje mamos virtuvėje galvojau apie laimę turėti namus, savo virtuvę ir galimybę sekmadienį atsidėti maisto kūrimui. Ne gaminimui, o kūrybai. Tai gerai tinka Azijos, ypač japonų virtuvės apibūdinimui.

Aš labai labai mėgstu Azijos maistą, ypač japonų virtuvę. Tačiau nemėgstu suši. Ta prasme, suši yra visai OK, bet tai tikrai nieko ypatingo, palyginus tai kas iš tikro yra japonų virtuvė. Daugeliui lietuvių, kaip matyt ir daugeliui visų vakariečių suši ir miso ir yra japonų virtuvė. Kažkas tokio...


...tad išmuša kamščiai kai sakai: "Dievinu japonišką maistą, bet tik ne suši" :) Hm... tokie "maximiniai" sušiukai atspindi japonų virtuvę ne daugiau, nei Kalvarijų turgus - Lietuvos grožį :) Na kas yra ragavę ir kitokių sušiukų...

... kurie yra nuostabūs, tikrai dieviški kąsneliai. Tačiau japonų virtuvė vis vien čia tik prasideda. Kai tai pasakai žmonės dažnai klausia: "Tai kas tai yra tas japonų maistas? Nu, tas kitas, kur ne sušiai?". Visada taip sunku tai paaiškinti, nes šią virtuvę vertinant mūsuose įprastais aspektais, gaunasi, kad nieko čia ypatingo. Pakepta žuvis su augaliuku, skamba nieko ypatingo. Kaip tai paaiškinti vaizdžiai? Na, kažką tokio...
http://rasamalaysia.com/recipe-black-cod-with-miso

Vėl gi, matyt japonų virtuvė, tai ne apie maitinimąsi ir ne apie maisto gaminimą. Tai kažkas daug daugiau. Kažkas kas neturi nieko bendro su "geru" maisto kiekio ir kainos santykiu :D

Japoniški pietūs ar vakarienė, tai pilnas stalas mažų lėkštučių, kuriose yra po nedaug, tačiau įvairių gurmaniškų stebuklų. Dažniausiai valgai ir nesuvoki kas tai, tačiau tai nuneša tave toli toli. Kiekvienas kasnis, tai lyg kelionė kažkur. pamenate "La Troškinį", kai tas baisuolis kritikas paragavo troškinuko ir akimirksniu nukeliavo laiku į savo vaikystę...

Iš tiesų, sugalvoję "šiandiena pavalgyti japoniško maisto"...







Nors kartais tai gali būti ir "tiesiog koldūnai"...


Arba keptos mėsos gabalas...


Arba kažkas nevirto...


O gal "kažkokia makaronų sriubikė"...










Kai norisi kažko kito nei suši, mūsuose galima rinktis išties ne daug ką. Susitaupius pinigėlių, kažką panašaus galima ragauti Miyako. Tai gal ir viskas? Hm... Man visad smagu "Tų pačių Čili savininkų" restorane TOKYO užsisakyti taip vadinamą "Bento". Žinoma tai ne stebuklas, bet jau ir ne sušis! Gauni kažką tokio...


Bendo - TOKYO restorane vadinasi verslo pietūs - brangiesnis reikalas, kurį užsisako visokie direktoriai, brangiai apmokami specialistai arba turintys galimybę papietauti įmonės ar vaišinančiojo sąskaita :D Aš nei vienas iš jų, bet retkarčiais pasidarau sau šventę. Tai dar ne "Miyako", bet jau ir nebe "Suši Express"...

Šiaip jau Bento yra japonų nacionalinė tradicija, tai maistas, kurį sudedame į dėžutę, ruošiame valgyti, pavyzdžiui darbe per pietų pertrauką ar pan. Tai tas pats, ką pas mus praktiški žmonės deda į stiklainius, plastikines dėžutes, sumuštiniai, vakarykščiai kudlietai ar burokienė pasišildymui. Japonijoje tai daroma su meile ir atrodo va taip...










Japonų požiūrį į tokį kasdienį maistą gerai atspindi bento, kurie ruošiami vaikams. Tėvai (na gerai, tebunie ir mamos :D ) vaikams į mokyklą įdeda maisto, tačiau ruošia jį su meile ir džiugina ne vien skrandį...








Žinoma, mūsų cepelinų šalyje, iš nusiplukusių suvargusių tėvų sunku vaikučiams tikėtis tokių dalykų, tačiau pasvajoti galima :)

Tai ne apie maistą, tai apie mus, apie mūsų gyvenimą... Taip gera naršyti google į paveiksliukus įvedus japan food, bento ar ramen... tai tik dalelė, kokie lobiai ten slypi.

Labai norėjau tuo pasidalinti, nes japonų virtuvė, tai tikrai daug daug daugiau nei suši :) Skanaus...














Japomijoje yra ir fast foodas :) Nacionalinis :)))


Berenkant paveiksliukus atėjo pietų metas, eisiu išsivirti koldūnų Lazdyniškių penkiaaukščio virtuvėje :) ir pasvajoti, kad kada nors, vieną dieną ruošiu japoninius pietus savo Neverlende ir tai bus ne sušiai, o kažkas tokio...


Jei ką įkvėliau ;)