2013 m. lapkričio 3 d., sekmadienis

Spalis, lapkritis...

Penktasis Neverlendo sezonas artėja link pabaigos. Spalį nerašiau, tad įdėsiu ir kelių savaičių senumo vaizdų. Pirmiausia norėčiau pasidalinti dar vienu puikiu akmeninės tvoros variantu, kurį aptikau pravažiuodamas Vidiškes.

Kaip supratau, iš gerai cinkuoto tvoros tinklo surenčiamas karkasas ir sklidinai prikraunamas akmenų. Akmenys ne šiaip sumesti, o sudėti talpiai, atsukant plokštumas į išorę. 

Sudėta lygiai ir gražiai. Pavyzdinis darbas. 


Tuo metu tvora dar nebuvo baigta, tad neblogai matyti struktūra. Tokioje tvoroje neblogai kabintųsi ir vijokliai, pavyzdžiui lietuviškos mėlynos vynuogės, kurias taip mėgstu... :)

Saulėtas spalis. Kaip matome rūmas stovi, be pokyčių...

Šiemet sodinau įvairiausių augaliukų, taip pat šilauogę. Krūmelio lapai neužilgo skaisčiai nuraudo. Atrodė taip gražiai. Tačiau vėliau sužinojau, kad nuraudę šilauogių lapai signalizuoja drėgmės trūkumą. Tikiuosi kitais metais augaliukas parodys žalius lapelius.

Čia gi, dešiniau matyti šiemet įveisiama žydinčių krūmų siena. Tiesa, sienos dar nėra, tai dar tik "naujagimiai" - jazminai ir šaltalankiai. Negerai mixuoti, bet jau taip gavosi: gabaliukas jazminų, vėliau šaltalankių, vėliau vėl jazminų. Norėjau, kad ši "siena" augtų iki 2-3 m. aukščio, ne daugiau. Mat čia yra pakalnė, o ant kalniuko dešiniau ir pats namas. Norisi, kad pro langus matytųsi toliai ir peizažai (dešiniau). Tad aukštų medžių čia nesodinu. 

Pernai rudenį sodinta žolytė spalio pabaigoje dar vaiskiai žalia. Tiesa, praeitą savaitgalį susikaupiau ir ją nušienavau paskutinį kartą, tikiuosi šiemet nebeužaugs. Tolėliau matyti jau pasodinta beržų alėja, kuri tęsiasi lyg pat pagrindinio kelio. Vienas beržas toks didelis, jam jau kokie 5-6 metai, pamenu jį tokį pat mažutį, kokie dabar yra tie mano pasodinti "naujagimiai". Tikiuosi vieną dieną jie visi užaugs ir bus graži alėja. Spalį dar vis stūksojo kaimyno prieš metus išrausti grioviai. Praeitą kartą jau rašiau kaip mums sekasi ši kaimynystė.


Šį savaitgalį kaimynas pagaliau užvertė griovius. Metus laiko maitinausi pažadais apie tai, kad tuoj tuoj grioviai bus užversti, žemė sulyginta, sugrėbliota, išpurenta ir užsėta žolyte, kad nė žymės neliks. Štai kaip tai atrodo realybėje :) Ekskavatorius su kaušu užlygino, apkasai liko. Nors kaimynas dievagojasi ir žegnojasi, kad viskas bus padaryta iki galo, bet, kai klausiu kaip jis tai įsivaizduoja, tai pradėjau girdėti kosminį planą, kaip "ekskavatorius užsikabins akėčias, pravarys porą kartų ir bus liux", tai supratau, kad žemę grėblioti, purenti ir žolę sėti tai jau teks ne kam kitam, o man pačiam... Nesuprantu ir kaip aš gyvenime vis užsiraunu ant tokių žmonių :(


Čia mano kaimynas įsirenginėja kelią, palei šiaurinę Neverlendo ribą. Neblogai padaryta, užvęžta daugybė žvyro, stambokų akmenų. Viskas trombuojasi, dešinėje pusėje vandens nutekėjimo giovys. Aš gi, savo ruoštu pakelėje pradėjau sodinti pušeles. Iškasu iš pievos, sudygusias natūraliai ir sodinu apie 1,5 m nuo kelio. Mano tikslas kad pušys suvešėtu ir sudarytų lyg žalią sieną, kad nesimatytų maniškės sodybos nuo pagrindinio kelio.

O tai Neberlendas iš pietinės pusės. Jei pamenate, savo plotus atidaviau kitam kaimynui ūkininkui įdirbti. Šį savaitgalį pastebėjau, kad galiausiai viskas jau užsėta kažkokiais grūdais. Ką gi, kol neturime kaimynų statančių sodybas, augs rugiai, kviečiai, miežiai ar dar koks galas :)


Šachmatai Bernardių sode... rudens nuotaika.